Iki šiol mes su Adomu jaučiamės kaip Mažieji princai, bandantys prisijaukinti Lapę

Turiu didelę šeimą ir esu laiminga. Mano antrasis sūnus Adomas turi Dauno sindromą. Ne jis neserga Dauno sindromu, sindromu nesergama, jis tiesiog yra arba jo nėra. Šimtus kartų tai tenka kartoti, bet jau pripratau, juk ne čia slypi mūsų problemos...

Nuo pat pirmų dienų girdėdavau iš aplinkinių, kad nieko gero nebus, ko aš čia tiek vargstu su juo... Nors taip, viena gydytoja pasakė: „Kiek pastangų įdėsi, toks rezultatą ir turėsi“. Tai tapo mano gyvenimo tikslu! Viską dariau, kad Adomas fiziškai sustiprėtų ir taptų kuo savarankiškesnis. Gydytojo nurodytus pratimus atlikdavau šimtus kartus namuose, ieškodavau informacijos kaip dar galima sūnui padėti. Kartais atrodydavo, kad nebeturiu jėgų, bet prisimindavau žodžius „ką įdėsi tą ir turėsi“ ir tai būdavo koks spyris, kad turiu daryti, niekas už mane to nepadarys.

Paauglystės laikotarpiu Adomas turėjo problemų su sveikata, reikėjo paguldyti jį į ligoninę. Tuo metu sirgo ir mano pats mažiausias sūnus, todėl negalėjau su juo visą dieną būti ligoninėje. Tačiau ligoninėje pasakė, kad vieno Adomo neguldys, nes jis neįgalus. Vis galvojau, jis gi tikrai savarankiškas, pavalgo pats ir tualete viską savarankiškai atlieka. Aš neplanavau jo palikti visą parą vieno, tik kelioms valandoms, tačiau ligoninės personalas buvo neperkalbamas, vaiko su negalia palikti vieno negalima. Gal yra toks įstatymas, nežinau, bet tada jis labai kvailas...

Paauglį Adomą, kartais išleisdavau vieną į kiemą. Jis mėgdavo ant suolelio pasėdėti ir viską aplink stebėti. Būdavo atvejų kai matydavau, jog vaikai iš svetimų kiemų jį erzindavo, tada puldavau jį ginti, vaikus išvaikydavau, saugodavau, kad jo niekas nenuskriaustų... Gal tai perdėtas rūpestis, bet kitaip negalėjau... Tada nupirkome jam šunį, kad nors kiek kieme jaustųsi saugiau. Šuo ir persikėlimas į nedidelį miestelį tapo ramybės, stiprybės ir palaimos šaltiniu. Maži miesteliai, mažos bendruomenės yra nuostabios, sako kaimuose žmonės neišprusę, gal..., bet jie labai nuoširdūs. Viskas iš esmės pasikeitė. Ten jį visi pažįsta, niekas neužgaulioja, žinau, kad jei kas atsitiktų, tikrai jam padės. Jis gali savarankiškai nueiti į parduotuvę, nusipirkti ko jam reikia arba reikia mūsų šeimai. Mieste tikrai neišleisčiau, jokiu būdu, nes yra buvę, kad nuėjo į parduotuvę nusipirkti saldainio, tačiau grįžo visas verkiantis, nes pardavėja jam nepardavė. Gal nesuprato ko nori, gal pabijojo jo...

Nors mūsų mažas pasaulis yra nuostabus, tačiau iki šiol mes su Adomu jaučiamės kaip Mažieji princai, bandantys prisijaukinti Lapę. O Lapė – tai mūsų visuomenė, kuri baugšti ir „neprijaukinta“, nuolat sakanti: „Adomai, tu ne iš čia...“ Visai neseniai su Adomu buvome banke, jo vardu išėmiau banko kortelę. Banko darbuotoja tvarkydama dokumentus vis žvilgčiojo į Adomą. Paskui tokiu pilnu užuojautos balsu mokė mane, kad nebūtina man eiti su Adomu į banką, kam varginti jaunuolį ir save, kad aš turiu teisę susitvarkyti dokumentus, kad už jį galėčiau atlikti visas bankines operacines. Ji tikrai žiūrėjo į jį, kaip į kokią nieko nesuvokiančią būtybę. Tikrai, kaip ta Lapė iš „Mažojo princo“: „Adomai, tu ne iš čia...“

„<...Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į Mažąjį princą, paskui tarė:

- Prašau... prisijaukink mane!...>“

No Comments Yet.

Leave a comment