Meldžiu Dievo, kad mūsų akys užsimerktų tą pačią dieną…

Dabar mano berniukui 23 metai, jis turi Dauno sindromą. Pagimdžiau jį nedidelėje Lietuvos miesto ligoninėje. Kai jis gimė nesupratau, kad kitoks. Po dienos, gulint pogimdyvinėje palatoje atėjo gydytoja ir man prie kitų palatoje gulinčių moterų garsiai pasakė, kad mano vaikas yra  nesveikas, jis nepasveiks ir jei nenorite galite jį palikti ligoninėje. Aš neprisimenu ar tada pasakė, kokia sūnaus diagnozė, tuo metu tik galvojau, kad dabar mano gyvenimas baigtas.

Man tikrai buvo labai sunku, nebuvo jokios pagalbos, konsultacijų kaip elgtis, ką daryti. Savaitę išbuvau ligoninėje ir visą tą laiką niekas nepasiteiravo apie mano būklę. Su savo emocijomis turėjau tvarkytis pati. Turėjau miljonus klausimų dėl vaiko, dėl savęs, dėl dabarties, dėl ateities. Ar gavau nors vieną atsakymą? Gaila, bet ne...

Tuo momentu, kai nustojau gailėti savęs ir gvildenti beprasmius egzistencinius klausimus, pradėjau gyventi kitaip. Tapau kitokia, tapau karinga... Nepatikau sau tokia, bet turėjau kovoti už vaiką, visomis išgalėmis stengiausi, kad sūnus kuo labiau augtų tarp sveikųjų. Iki šiol atmintin įstigęs vienas įvykis iš vaikų darželio, kurį lankė mano sūnus. Darželyje buvo sveikųjų ir neįgaliųjų vaikų grupės, taip pat gupės, kuriose buvo įvairių vaikų. Kartą susirinkimo metu viena mama garsiai paklausė auklėtojos, kodėl ji mokanti  tokius pinigus už darželį, o jos vaikas turi  grupėje būti kartu nesveikais vaikais? Prisimenu, tada atkirtau, kad aš taip pat moku didelius pinigus už darželį ir kodėl aš turiu bendrauti ir būti su tokiais neišprususiais tėvais?  Įdomiausia, kad po kurio laiko, mane pasikvietė darželio direktorė ir pasiūlė perkelti sūnų į kitą grupę, kur visi vaikai turėjo negalią. Ar buvo skaudu? Ne, tik pasiūliau perduoti mamai, kad jei nepatinka šis darželis, ji taip taip pat turi teisę vaiką perkelti į kitą...

Aš iki šiol labai labai bijau dėl jo ateities... Esu buvusi globos namuose...  Nenorėčiau, kad jis ten gyventų. Jų tiek daug, atrodo, kad ten niekas nepaklaus kaip jam sekasi, ko jis norėtų... Gal aš ir klystu... Norėčiau, kad jis gyventų kokiuose savarankiško gyvenimo namuose, mažesnėje bendruomenėje.... Aš tikrai nežinau, ar kas mano berniuku pasirūpins: vyras miręs, brolių, seserų neturi.  Aš net meldžiu Dievo, kad mūsų akys užsimerktų tą pačią dieną...

No Comments Yet.

Leave a comment